Borisas Berezovskis „Kaip uždirbti didelius pinigus“
Seniai jau berašiau, bet labai noriu išsisaugoti šį straipsnį, kuris man labai patiko, tikiuosi, kad patiks ir kitiems :) Minties ir Tikėjimo galia yra begalinė.
Žymaus verslininko, sėkmingo aliejdario
ir vyndario, Rusijos mokslų akademijos mokslininko, emigranto knygoje
pasakojama apie psichologinę finansinės veiklos pusę ir dalinamasi originaliais
autoriniais sėkmės receptais.
1. Kodėl aš atvirauju?
Esu pagyvenęs žmogus, savo gyvenime
pasiekęs visko, apie ką tik galima pasvajoti. Savo pinigų aš neišleisiu iki
gyvenimo pabaigos, o turint galvoje mano kuklius poreikius – man jų ir keliems
gyvenimams užtektų.
Man tapo nebeįdomus pinigų uždirbimas.
Būdamas žydu aš, išskyrus pastaruosius metus, gyvenau ir dirbau Rusijoje, gerai
pažinau šalį ir jos tautą, pažinau rusų stiprybes ir silpnybes. Pradėjęs kaip
negailestingas eksploatatorius ir judėjus, aš pamažu pradėjau jausti simpatiją
didingai ir itin kantriai rusų tautai ir nūnai visai nuoširdžiai linkiu jiems
gerovės.
Aš pakeičiau religiją, persikrikštijau į
stačiatikybę, išsiskyriau su žydų bendruomene ir jos solidaria nuomone, nors ir
nenustojau galutinai būti žydu.
Mano pinigai, pirmiausia išplėšti iš
Rusijos, dabar dirba Rusijos labui, tad ir mano gyvenimiška patirtis gali
pasitarnauti rusams. Tikiuosi, kad publikuodamas laisvomis perspausdinimo
teisėmis šią brošiūrą (kuri anksčiau buvo skiriama tik vidiniam kompanijos
naudojimui), aš padėsiu tiems, kurie jaučia neviltį ir nežino kaip spręsti savo
problemas.
Iš tikro, pasaulyje negali kiekvienas
turėti nuosavos Saulės, bet pinigų pasaulyje gali pakakti visiems. Tam kad jų
būtų, visų pirma, reikalingas noras, gebėjimas juos įsisavinti ir sėkmė, sėkmė
bei dar kartą sėkmė!
Paklauskite bet kurio ruso: kas yra
sėkmė? Jis atsakys – nuo jūsų nepriklausantis sekimasis. Žydai auklėjami
kitaip. Jus nuo pat mažumės moko, jog sėkmė – tai kryptingos
veiklos produktas, oišorinės atsitiktinės aplinkybės iš
tikro yra paruoštos žmonių, jų tikėjimo ir valios.
Pasaulis – ne chaoso stichija, o sėkmė
ne tokia akla, kaip ją daugelis įsivaizduoja. Žmonės žemėje gauna
skirtingą pinigų kiekį todėl, kad skirtingai vertina realybę, nevienodai jaučia
pasaulį.
Tam, jog taptumėte turtingesniu, reikalingos ne išorinės, o vidinės Jūsų permainos. Tai ir yra, jei
norite, sėkmės magija.
Mūsų protėvis, prieš išeidamas į
medžioklę, piešdavo žvėrį ant smėlio ir jį perdurdavo ietimi – taip pirmiausia
nugalėdavo įsivaizduojamą žvėrį. Kodėl jis taip elgėsi? Todėl, kad
tūkstantmečių patirtis parodė, jog materialiems veiksmams
visų pirma turi būti planas, t.y. idėjinis pagrindas būsimam įvykiui.
Ši magija nebuvo primityvi, ji iš tikro
padėdavo medžiotojui sumedžioti tikrąjį žvėrį. Tokia estitikėjimo galia – galia materializuoti mūsų norus ir įsivaizdavimus. Arba atvirkščiai – materializuoti mūsų baimes ir fobijas.
Kai 90-ųjų pradžioje aš, kuklus
mokslininkas, pradėjau verslą, aš griežtai laikiausi vienos vakarietiškos
socialinės psichologijos sąlygų: „atleisti net ir patį naudingiausią
darbuotoją, jei jis skleidžia kolektyve pesimizmą ir netikėjimą sėkme“. Tuomet
aš tiesiog laikiausi vakarietiškos mados ir nesupratau – kodėl taip elgiuosi?
Dabar aš tiksliai žinau kame čia esmė.
Jei toje pirmykštėje bendruomenėje atsirastų itin gabus medžiotojas, kuris
netikėtų piešiamu paveiksliuku, tai kiti žvėries nesumedžiotų ir žmonės mirtų
badu. Su tikėjimu negalima juokauti: placebas (išorinis materialus
tikėjimo atributas) gali būti bet koks, kad ir ant smėlio nupieštas, ant
vėliavos simbolizuotas ar išrėžtas ant medžio – bet pats tikėjimas skatina
dalykus, ir skatina taip stipriai, kiek jis pats stiprus.
„Jei netiki įmonės sėkme – geriau išvis
jos neatidarinėk“, nuolat patariama pradedantiesiems verslininkams. Jūs, matyt,
galvojate kad tai – metafora? Kad verslo sėkmė labai nežymiai priklauso
tikėjimu juo? Ne, verslas nuo to priklauso visiškai tiesiogiai.
2. Liaudies patarlės ir priežodžiai –
tautinių pastebėjimų gairės
Šioje dalyje pateiksiu patarles apie
sėkmę ir nesėkmę. Jose sukaupta liaudies išmintis ir pastebėjimai šia tema.
“Дуракам лишь клад дается” („tik
durniams duodamas lobis“). Ši mintis iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiška ir
nesąmoninga, bet ji teisinga. Kodėl lobis, o jei paimti plačiau, turtai,
duodami „durniams“?
„Durnius“ turi viena labai įdomų bruožą
– pradėdamas kokią nors veiklą, jis negalvoja apie galimus sunkumus, kliūtis,
kurias iš karto „pamato“ protingas, kai išgirsta apie idėją. Del to „durniui“
patys sudėtingiausi dalykai yra paprasti. Atrodytų, tai yra jo asmeninis
reikalas – nors ir nematai sienos, vis tiek į ją atsidursi.
Bet – koks stebuklas! „Durnius“
nematydamas sienos pro ją praeina net nepastebėdamas to! Ir ne tik pasakose,
bet ir kiekvieną dieną gyvenime. Sėkmė jam ateina natūraliai. Tai reiškia, kad
siena, kurią taip puikiai mato „protingasis“, iš tiesų yra isivaizduojama, sukurta
jo sąmonėje, tai iliuzija.
Ši savybė – dvasiškai tupų ir
nesubrendusių žmonių sėkmė versle – nėra atsitiktinumas ir taip pat tai nėra
„dangaus pokštas“. Pasaulis priklauso nuo mūsų įsivaizdavimo apie ji. Kuo
daugiau dvasiškai subrendę ir inteligentiški žmonės mato kliūčių, tuo daugiau
(pagal jų pačių užsakymą!) jų ir atsiranda. Pvz., jei intelegentui duoti
užduotį pradėti verslą, jis suras tūkstantį priežasčių, kodėl nieko neišeis: ir
susitartimas tarp rinkos dalyvių, ir didmeninkų valdžia, valstybės korupcija ir
t.t. Bet mes dažnai matome, kad tokio inteligento kaimynas, kuris mokinosi
„atsilikusiųjų“ mokykloje (kartais net ir taip būna) staiga pradeda verslą ir
sėkmingai jį daro, nes dėl savo kvailumo ir neišsivystymo tiesiog negalvoja
apie jį laukiančius sunkumus.
Mes piktokai žiūrime į „durnių“: nemato
jis sienos, nu nieko, tuoj supras. O jis praeina ir sienos kažkodėl nėra. Mes
einame iš paskos ir atsiduriame į sieną. Kodėl? Tiesiog mes gyvename
skirtinguose pasauliuose. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
“Беда не ходит одна” (beda nevaikšto
viena) – dar viena patarlė. Kodėl? Pagal tikimybių teoriją džiaugsmas ir
liūdesys, sėkmė ir nesėkmė turėtų būti pasiskirstę tolygiai, bent jau
chaotiškai. Bet mes ir patys pastebime, kad likimas suduoda smūgius tuo pačiu
metu. Kažkodėl viena nelaimė pritraukia kitą, kuo jų daugiau, tuo dar daugiau
visko įvyksta. Kas atsitinka? Juk sėkmė ir nesėkmė yra dalykai, kurie nuo mūsų
valios ir proto nepriklauso. Kaip mes galime apskaičiuoti sėkmę ar nesėkmę?
Kaip galime ją padidinti ar sumažinti? Apie tai šiek tiek vėliau, o kol kas
atsiminkite – žmogus, kuris patyrė nesėkmę, kažkokiu būdu praranda „imunitetą“
ir viena nelaimė atidaro duris kitoms, kurios išoriskai su pirma nelaime nėra
susijusios.
“Паршивое козлище всю овчару портит”
(purvina avis visą bandą teršia). Esmė aiški – ligotas gyvūnas užkrečia visus
likusius. Bet kalbame ne apie gyvūnus ir ligas. Simboliškai pasakyta – vienas
komandos narys, kuris šiuo metu yra dvasiškoje duobėje, sugeba sugadinti visą
kolektyvą, jį išardyti. O kodėl nebūna priešingai? Juk atrodytų, kad kolektyvas
turi daugiau galimybių pakeisti tą vieną nesveiką. Kokia nauda tam vienam
nesveikam kovoti su aplinkiniais? Dažnai jis net neturi tikslo kažką keisti –
tai įvyksta natūraliai. Socialinė tikrovė kolektyve pasikeičia, ir iš sėkmingo
kolektyvas tampa nevykėlių ir verkšlentojų minia. Kodėl? Mes tuoj prieisime
prie tikrovės materializmo santykio su tikėjimu ir žmogaus valia.
“Родился в рубашке” (gimė su
marškinėliais) – šitaip vadinamas sėkmingas žmogus. Kaip patarlėje „bėda
nevaiksto viena“ čia irgi yra pabrėžiama: kuo daugiau sekasi, tuo didėja
tikimybė pasisekti dar labiau. Kuo daugiau laimėjimų, tuo daugiau šansų laimėti
dar kartą. Kuo akivaizdesnė sėkmė, tuo daugiau šansų, kad tai pasikartos. Kodėl?
Kas per ryšys? Atrodytų, kad kai žmogus patiki, kad jis sėkmingas, jis po to
stebuklingai tampa sėkmingu?
“Деньги идут к деньгам” (pinigai traukia
pinigus) – dar vienas tam įrodymas. Kodėl turtingi tampa turtingesni, o vargšai
daugiau ir daugiau praranda?
“Никогда не говори за людей “нет”, пока
они сами тебе его не сказали” (niekada nesakyk „ne“ už žmones, kol jie patys
tau to nepasakė) – labai išmintinga ir praktiška patarlė. Kartais žmogus taip
aiškiai įsivaizduoja neigiamą atsakymą, taip gyvai mato tą savo nesėkmės sceną,
kad jau nėra reikalo bandyti: savęs paklausė, pats sau atsakė, ko reikia dar?
Bet neretai mes sutinkame situacijas,
kai toks žmogus vis dėlto pabando išgirsti atsakymą. Ir jis nei kiek
nenustemba, kai rezultatas yra lygiai toks pats, kaip jam sakė jo vaizduotė.
Atrodo, jis taip tiksliai viska apskaičiavo – bet staiga kažkas pasiekia sekmę
su tais pačiais pradiniais duomenimis. Kodėl?
3. Visatos metafizika
Kai krikščionis skaito Biblijoje aiškią
„Visatos naudojimosi instrukciją“ – „prašykite ir bus jums duota“, „turėkite
tikejimą nors žirnio dydžio – ir jūs galėsite judinti kalnus, įsakinėti medžiui
eiti į vandenyną“, tai jis supranta tai kaip šiek tiek atitolusią nuo gyvenimo
alegoriją.
Žydas geriau už rusą žino, kad šį tekstą
reikia suprasti tiesiogiai, kad prieš mus – efektyvi gvyenimo sistema. Jėzus
puikiai žinojo atsakymą į klausimą kaip uzsidirbti pinigus. Indusai turi ideją
apie „maja“ – visatos iliuzija, kuri supa žmogų, tai miražų karalystė, kuri
slepia tikrovę. Ar materiali gamta – iliuzija? Ar pastovus, taip mums gerai
pažįstamas pasaulis yra tik miražas? O dėsniai, kuriem mes pripratome paklusti
– jie sugalvoti mūsų pačių?
Sau aš jau labai seniai į šiuos
klausimus atsakiau „taip“. Esu mokslininkas, turintis laipsnį, ir verslininkas,
turintis milijonus, ir aš gerai žinau: jei rytoj žmonija patikės, kad žemė yra
kvadratas, tai iš kosmoso pradės siųsti stačiakampius mūsų planetos paveikslus.
Jau nuo mokyklos mes žinome, kad
materijos nėra, kad viską sudaro dalelės, kurios yra nutolusios viena nuo kitos
kosminėse proporcijose. O dalelių viduje – tuštuma. Atomo branduolys turi savo
elementus. Kol kas mokslas surado „kvarkus“. Ateis laikas ir įrodys, kad ir jie
yra tušti. Taigi, materija neegzistuoja. Bet gal egzistuoja energija?
Fizikų skaičiavimai rodo, kad visų
teigiamų ir neigiamų energijų suma visatoje turi buti lygi nuliui. Mes ir patys
žinome, kad veiksmas lygus atoveiksmiui – ar tai ne prielaida pagalvoti apie
energijos realumą?
Jei nėra materijos, nėra energijos, gal
yra tuščia erdvė? Šiuolaikinis mokslas erdvę suveda į matematinį tašką be
tūrio. Begalybės sąlygose, bet kokiame visatos taške galima atidėti
matematiškai lygias atkarpas. Bet juk tai yra rutulio formulė! Ir gaunasi, kad
mes visą laiką esame to pačio rutulio viduje, kiek bejudėdami.
Begalybė nėra kažkas didelio, kaip mums
atrodo. Dideli daiktai vis tiek turi materialinius parametrus, o begalybė jų
neturi. Matematiškai ji daug arčiau nuliui, nei dideliems skaičiams.
Visatos didumas ir supratimas apie
žmogų, kaip jos dalelytę, yra šizofreniška XX amžiaus iliuzija. Ji atspindi
netikrą padėti, o tik sugniuždyta jos kūrėjų dvasia.
Jei priimti indusų ideją apie maja,
materialumo iliuzija, kas yra ištikrųjų? Man atrodo (ir tai patvirtina mano
verslo patirtis), kad ištikrųjų egzistuoja dinaminė asmenybės ir Visatos
susietumo sistema, labai lanksti ir paklustanti asmenybės brandai.
Aš isivaizduoju visatą kaip aparatą,
kuris iliustruoja mūsų įsivaizdavimus apie ją. Mes trumpam ateiname į „maja“ ir
egzistuojame čia tokiame pasaulyje, kurį patys sau sukuriame. Atrodytų –
pasaka, svajonė!
Bet pavojus yra tame, kad mūsų sąmonė
sugeba sumodeliuoti ir blogį, ir pragarą žemėje. Nereikia tuo kaltinti visatos
– jis tik įvykdo mūsų užklausa. Kaltinti reikia save – todėl didžiausi pasaulio
mokytojai visą laiką kalbėjo apie žmogaus pasikeitimą. Jie žinojo, kad su
senais požiūriais į visatą neįmanoma sukurti naujo pasaulio.
Mes gyvename valios ir tikėjimo
pasaulyje. Ir tiek. Visa kita turi „placebo“ pobūdį. Kas yra placebo? Medikai
taip vadina bet ką, ką duoda pacientui teigdami, kad tai vaistai. Tikėdami, kad
tai vaistai, dauguma pacientų pasveiksta. Tai va, akcijos, pinigai, diplomai ir
visa kita yra jūsų placebo, jūsų kabliukai tikėjimui. Pažiūrėkite į juos
įdėmiau – kuo virstų šie spalvoti popieriukai be kolektyvinio tikėjimo jais?
Tik jūsų tikėjimas jų vertę daro juos iš tiesų vertingais. Maža to, tai padaro
juos jums labai sunkiai pasiekiamais. Jei viduje tikite, kad pinigus uždirbti
yra sunku – tai jums tai bus padaryti labai sunku. Paklusni Visata jums pateiks
faktus, kurie patvirtins jūsų „teisingumą“ – juk ji dirba pagal jūsų užsakymus.
Tikėjimas – pavojingas, dvigubas
faktorius. Jis gali padėti mums augti, jis gi gali mus sužlugdyti. Jis
praturtina mus, ir jis atima is mūsų paskutines jėgas.
Savo pasaulį mes pirmiausiai gauname iš
tėvų. Tai yra tai, ką indusai vadina „karma“. Kadangi dvasia, kuri tik ateina į
maja, neturi savo įsivaizdavimo apie gyvenimą, jo pasaulį sukuria mokytojai.
Kas pasaulis buvo tėvams – švente ar katorga – tuo jis taps ir vaikui. Po to,
kai mes vis labiau materializuojamės, mums vis sunkiau pakeisti savo „karmą“.
Mus įtikino – ir įrodė faktais, pavyzdžiais – kad uždirbti tūkstantį sunku. Ir
mes nesuprantame – kaip kažkas gali uždirbti milijoną? Juk tai akivaizdu…
Pasikeitimų laikotarpiu tampa labai
aišku, kiek daug reiškia mūsų supratimas apie gyvenimą. Po reformų 90-ais viena
Rusijos dalis manė, kad kapitalizmas yra rojus – ir ji dabar gyvena rojuje,
bent jau materialiame rojuje. Kita dalis tikėjo, kad kapitalizmas yra pragaras,
ir jie atsidūrė pragare.
Iš tiesų bet kurie „izmai“ yra tušti, jų
turinį sudaro jūsų įsivaizdavimai apie Visatą. Markso ir Smito žmonės vienodi –
tiesiog jie gyvena skirtinguose pasauliuose, visatose.
Visatą surado skirtingi sluoksniai ir
įsivaizdavimai:
1) Mūsų asmeniniai įsivaizdavimai;
2) Kolektyviniai ir grupiniai įsivaizdavimai;
3) Istoriškai susiklostę įsivaizdavimai;
4) Absoliutūs gamtos dėsniai, kurie niekada nesikeitė žmonijos atminty.
2) Kolektyviniai ir grupiniai įsivaizdavimai;
3) Istoriškai susiklostę įsivaizdavimai;
4) Absoliutūs gamtos dėsniai, kurie niekada nesikeitė žmonijos atminty.
Egzistuoja ir „nuosprendžiai“ – mes
nežinome kodėl, bet tikrai žinome, kad tai „neįmanoma“, o tai „mažai tikėtina“,
tai „visai tikėtina“, o tai „neišvengiama“.
Tačiau žmogaus valia, jei ją treniruoti
(kaip sportininkai treniruoja savo raumenis), gali priešpastatyti save
„absolutiems dėsniams“, kurie turi nuosprendį „neįmanoma“. Komandiruotėse Pietų
Rytuose (Azijoje ir Indostane) sutikau ir bendravau su jogais, magais,
vienuoliais, kurie įveikdavo gravitaciją, teleportuodavo daiktus. Tai – valios
viršūnės, didžiulė jos jėga, kuri yra būtent tai, ką mini Jėzus kaip apie
„tikėjimo žirnį“. Ne kiekvienas sugeba įveikti mają prie pat jos šaknų.
Mes žinome, kad tokie buvo Jėzaus
mokiniai. Labai aiškiai aprašytas įvykis, kai mokinys prieštaraudamas gamtos
dėsniams, nuėjo pas Jėzų, o po to suabejojo tikėjimu ir nugriuvo.
Prisipažinsiu, tokių viršūnių aš
nepasekiau ir vargu ar jau pasieksiu. Bet aš žinau, kad jei jūs ketinate
išsikelti tikslą praturtėti, jums nereikia eiti prieš gamtos dėsnius, nes tai
yra ne „būtino“ lygio kategorija, o „tikėtino“.
Mažai kas iš jūsų (kaip aš) matė
skrendančius žmones. Bet praktiškai visi matė turtingus žmones – gal net
gretimame kambaryje.
Kaip jau parodžiau, sėkmė nėra akla. Ji
duodama kiekvienam „pagal jo tikėjimą“, pagal tai kiek ir ko prašo žmogus.
Žydų šeimoje nuo vaikystės mokina valią
turėti ir gauti pinigus. Būtent tame slypi jų turtų paslaptis. Aišku, po to išoriškai
atrodys, kad padeda ir žydų bendruomenė, ir jų ryšiai, bet pagrindu viskam tapo
žydų tikėjimas į jų išrinktumą. „Dievas atiduos mums visus pasaulio turtus“ –
sakė žydai amžių amžiais. Turtus jiems davė, aišku ne Dievas (kūrybiška,
mąstanti, dora Visata superasmenybė), o Visata (maja, materialumo iliuzija).
Aš manau, kad Dievas su liūdesiu žiūrėjo
į tai, ką darė mano tautiečiai. Bet Visata kiekvienam duoda pagal jo tikėjimą,
o ne pagal jo dorumą. Biblijoje ši mintis išreiškiama taip – „gausite pagal
savo tikėjimą“.
Aš užaugau aplinkoje, kurioje į pasaulio
pinigus tikima kaip į nuosavus pinigus. Žydai turi tai nuo gimimo, bet tai
nereiskia, kad tokios valios pinigams negali užauginti savyje kiti. Tiesiog
kitoms tautoms tai padaryti šiek tiek sunkiau, nes jų mentalitetas apkrautas
visokiomis žalingomis placebo.
4. Pajamų augimo būdai
Taigi! Pasiruoškite save treniruoti.
Pirmiausia, pamatuokite savo sugebėjimus „natūralioje“ būsenoje – kiek jūs
uždirbate, kiek jums suteikia jūsų individuali Visata.
Pirmiausiai paanalizuokite savo
bendravimo ratą, atmeskite skeptikus ir verkšlentojus, pesimistus. Geriau
suraskite sau bendraminčius – optimistus, kurie tiki į sėkmę kaip ir jūs. Eiti
prie tikslo kartu visada lengviau, nes tai jūs palaikote vienas kitą. Išorėje
tai gali atrodyti netgi kaip „nusikaltėlių grupuotė“, „banda“ – kartais tai
padeda, bet tik kaip placebo. Grupuočių yra labai daug, bet dauguma iš jų nieko
nepasieka. Nes esmė ne grupuotėje, o jos savybėse.
Labai svarbus ir sudėtingas etapas –
atsisakyti „senojo pasaulio“, tikrovės, kuri buvo sukurta tėvų ir draugų
pastangomis, jūsų vaikystės patyrimais. Tai, kas jums dabar atrodo „objektyvi
tikrovė“, iš tikrųjų yra atsitiktinis fantazijų (iš skirtingų šaltinių) apie
pasaulį rinkinys.
Pagalvokite, koks turi būti „naujas
pasaulis“? Galbūt, jums viskas patinka „senajame“, tada aš galiu jus tik
pasveikinti. Galbūt jum trūksta ko nors kito, ne pinigų?
Dabar mes kalbame tik apie pinigus. Jei
jus tvirtai esate įsitikinęs, kad jums trūksta tam tikros sumos, pasiruoškite
šturmuoti naują tikrovę.
Jei jūs esate vargšas mokytojas ir
svajosite apie milijoną dolerių, tai galiu garantuoti, kad jum nepavyks. Tai
yra tas pats, kaip pradedančiajam sportininkui dalyvauti pasaulio čempionate.
Jūs turite suprasti, kad Visatai viskas įmanoma (būna, kad ir vargšai laimi
milijoną), bet yra dar daug dalykų, kurių jūs negalite.
Būkite realistais. Pajamų augimą
planuokite kitiems metais taip, kad būtų erdvė manevrams ir nepradėkite nuo
daugiau nei 20%. Vieną kartą aš išsikėliau tikslą „padvigubinti pajamas“ – ir
nieko nepasekiau – ne todėl, kad metodika klaidinga, o todėl, kad pats iš tiesų
netikėjau tuo.
Čia yra tokia rizika: uždėsite aukštą
kartelę, nepasieksite jos ir atsiras dar daugiau abejonių. Po kiekvienos
nesėkmės grįžti į sėkmės trajektoriją pasidaro vis sudėtingiau, nors neįmanomų
situacijų, kaip žinome, nebūna.
Didžiausias pavojus. Atrodytų, kas
paprasčiau? Užsinorėjai, rimtai užsinorejai ko nors ir – bac! Štai jis, tavo
noras paruoštas iš Visatos glėbio…
Iš tiesų Visata įgyvendina ne visus
norus. Psichologinės technikos visame pasaulyje mokina apie tą patį: reikia
išmokti įveikti emocinę noro pusę, t.y.
geismą.
Palyginkite savo pojūčius dvejose
situacijose. Jūs norite pavalgyti. Jūs einate į virtuvę, atidarote šaldytuvą.
Jūsų vidiniame pasaulyje yra noras valgyti, bet geismo nėra. Jūs ramus, emocijų
nėra.
Jūs neklausiate, kaip ir iš kur jūsų
šaldytuve atsirado kefyras ir dešra. Jūs žinote, kad jie nukeliavo pakankamai
sudėtingą kelią, bet jųs juos visada turite ir nesijaudinate dėl to. Jie šalia,
tik ištiesk ranką ir paimk.
Mūsų jausmų gali nesuprasti Azijos ir
Afrikos tautos, kurios masiškai miršta iš bado. Jų atveju yra ne tik maisto
noras, yra ir baimingas geismas – baimė, kad maisto gali nebūti. Kuo stipresnė
baimė, abejonės, tuo mažesnę tikimybė gauti tai, ko nori.
Kaip raše Puškinas „Kuo mažiau moterį
mes mylime, tuo labiau jai patinkame“. Tą patį galima pasakyti apie pinigus,
nes principas yra tas pats. Aš nežinau nei vieno verslininko, kuris MYLĖTŲ
pinigus. Verslininkai naudoja pinigus, ciniškai ir praktiškai, o meilė pinigams
juos sunaikintų. Jūs žinote, kad tam, kad gauti pelna, reikia pinigus įdėti, ir
kuo mažiau pergyvensite dėl to, tuo geresnis bus rezultatas.
O vat vargšai pinigus myli. Jie laiko
juos rankose, perskaičiuoja, vertina juos, o pinigai pas juos neina. Todėl ir
yra pagrindinis verslo šūkis, kurį jūs daug kartų girdėjote: „Sutaupyti didelės
sumos neįmanoma, ją galima tik uždirbti“.
Kame reikalas? Visata kartu su mūsų
užsakymu (noro forma) gauna dar vieną užsakymą (geismo forma) apie tai, kad tai
yra sunkiai pasiekiama. Jei jūs trokštate kažko, tai prie jūsų užsakymo yra
pakabukas – „nori gauti su didžiuliais sunkumais“.
Ir nėra ko kaltinti. Jūs paprašėte kažko
su sunkumais, jūs tą ir gausite. Jis, aišku, apaugs visokiom placebo (tokiom
kaip ekonominės sąlygos, industrijos augimo tempas ir t.t.), bet visa tai yra
ir liks placebo.
Vieną kartą ekonominiame forume
verslininkai is Turkijos skundėsi, kad Turkijoje yra viskas kaip Europoje, tik
gyventojų pajamos 10 kartų mažesnės.
„Nieko nesuprantame! Dėsniai tie patys,
klimatas irgi, gamyba dinamiškai auga – o žmonės kaip gyveno 10 kartų blogiau
nei Europoje, taip ir gyvena…“
Kitas pavyzdys – Rusija su savo Vakarų
standartais. Kai kuri dalis įsiliejo į standartą ir vartoja kaip europiečiai
(ar tai yra gerai – kitas klausimas). Kiti netiki sėkme, o tai reiškia, kad net
ir naudingose sąlygose gyvena kaip nevykėliai.
Taigi, jūs turite norą. Jūs galite jį
užrašyti dėl savikontrolės arba gerai įsiminti. Jis turi būti (ir jums
atrodyti) realistiškas, nelabai stipriai keisti jūsų gyvenimą, būtų šaltai
apskaičiuotas ir be jokių troškimų.
Tarkime, gaunate 800 Lt per mėnesį.
Vieną dieną paimkite lapą ir užrašykite „Nuo kitų metų gausiu 1000 Lt“.
Dabar pagalvokite, kokį placebo jūs
galite padaryti, kad pasiektumėte šį tikslą? Kokie veiksmai jus įtikins, kad
jūs galite daugiau uždirbti? Ant ko reikia statyti tikintis sėkmės? Tai
reikalinga ne visatai, kuriai jūsų prašymas – smulkmena, tai reikalinga jums,
kad palaikyti jūsų tikėjimą. Žinokite, kad visata ir taip duos jums, ko
prašote, be jokių jūsų veiksmų, jei tik troškimas (geismas) nepateiks kito
prašyma dėl „sunkumo tai gauti“. Kuo sunkiau tai atrodo, tuo sunkiau tai
pasiekti. Vieni – tarsi žaisdami gauna diplomą, kitiems tai kainuoja daug laiko
ir nervų. Vieni apsigina disertaciją tarsi nieko nedarydami, kiti to nesugeba
pasiekti per visą gyvenimą. Vieni guli ant sofos ir uždirba milijonus, kiti
nuolat laksto ir negali normaliai pragyventi.
Negeiskite! Nesakykite sau „būtų gerai“,
o žinokite, kad ten jūsų laukia tas ar anas ir stenkitės tai žinoti ramiai. Jei
paliekate ką spintoje, juk nepergyvenate, ar iš tikrųjų ten yra būtent tiek.
Lygiai taip pat jūsų žinojimas apie ateitį – be išgyvenimų, aistrų - tarsi
stebėtojas.
Žiūrėkite į ateitį lyg prisimindami
praeitį. Pvz., „beje, kitą savaitę aš surasiu neapskaičiuotą tūkstantį! Kam gi
jį panaudoti? Gal padėti į banką arba nupirkti dovaną žmonai?“
Kad išsilaisvintumėte iš troškimo,
skausmingos baimės prieš neišsipildytą norą rekomenduoja naudoti savo nuosavą
metodą – „prioritetų perkėlimas“. Taip atsitinka, kai žmogus su visa aistra
atsiduoda visai kitam reikalui, pvz., sodininkystei. Visą dieną jam „skauda“
galvą – kaip geriau apdoroti žemę, pasodinti gėles ir pan. Ir tik antraeilė
mintis jo galvoje – „kita mėnesį gausiu 300 tūkstančių, kur aš juos padėsiu?“…
Jei sergate už sodą, sportinę komandą
arba mokslinę katedrą - reikalai eisis baisiai. Kuo labiau jaudinatės, tuo
sunkiau seksis. Na ir tegul gėlės sode neužauga, už tai 300 tūkstančių ateis
laiku. Aišku, gali būti, kad gėlės bus puikios, o pinigai neateis. Vadinasi,
jums dar nepavyko perkelti savo baimės.
Jei paanalizuosite turtingus žmones, tai
būtinai pamatysite, kad jie turi kažkokią „aistrą“, kuri atrodo netgi kvaila.
Kodėl jis rūpinasi futbolu, kai jo įmonė uždirba milijonus? Bet būtent futbolas
leidžia jam nesikoncentruoti ties baimėmis ir nerimu.
Mūsų pasaulis, jei atmestume
materializmo iliuziją, yra skirtingų valių ir tikėjimų kryžkelės. Versle jūsų
valia turi būti stipresnė už pirkėjo ar konkurento valią. Būtent vidinėje
tikrovės pusėje vykstanti kova, t.y. valių kova, apsprendžia baigtį. Prekės
pavadinimas ir jos kokybė – tai antraeiliai placebo, loteriniai bilietai.
Kiekvienas žmogus, kuris turėjo savo
verslą, jums patvirtins, kad prekyba priklauso ne nuo prekės, o nuo pirkėjo.
Vienas sugeba parduoti labai prastą prekę, o kitas parduoda „auksą“ ir vis tiek
negali jo parduoti net uz pusę kainos. Vienas gudriai parduoda nereikalingą
preką, o kitas nesugeba parduoti labai reikalingos prekės. Kame reikalas?
Isoriškai – psichologijoje. Pirmas
kovoja, antras užsidaręs, nepasitiki savimi, prislėgtas. Bet įsižiūrėkite –
kodėl gi taip? Ar gi ne akivaizdus atsakymas – pirmas yra valios zmogus, o
kitas tikrai nevykėlis?
Aš dažnai mačiau, kaip pasikeisdavo
žmonės, kai jie gaudavo tą taip reikalingą jiems placebo – kai jiems pradėdavo
atrodyti, kad jie gauna tokią reikalingą priemonę, ir dabar jie gali viską.
Savimi nepasitikintis aspirantas, staiga
apsigynęs disertacija, staiga tapdavo liūtu. Jam pradėjo atrodyti, kad jis
stipruolis. Kodėl? Dėl kažkokio popieriuko, kuris kitam visai nepadeda? Ar nuo
to tikėjimo, kurį šis žmogus idėjo būtent į tą daiktą?
Atsiminkite, kad jėga slypi ne daikte, o
jūsų tikėjime. Ne amuletas, ne talismanas apsaugo ir atneša laimę, o su jais
susijęs didingumo vaizdas. Daiktas – visada placebo. Kitose rankose jis gali
nieko nereikšti.
Pirmajame etape labai naudinga save
mistifikuoti. „Aš pasirašiau sutartį su tuo ir tuo. Dabar aš viską galiu,
viskas mano rankose“ . Jei jūs iš tikrųjų tuo tikite, tada ta sutartis taps
jūsų laimės žvaigžde. Jei tikėjimą prarasite, suprasite, kad tai tik
popieriukas.
Jūsų sąmonėje visą laiką turi būti
tikslas, bet jis neturi išeiti į pirmą planą. Geriausia - bandyti tai perkelti
į pasąmonę, kad negalvoti apie tai, o tik nujausti.
Pasidalinsiu savo metodu: aš rašiau tam
tikrą skaičių (savo tikslą) ant skirtingų popieriukų, skirtingose vietose, per
posėdžius, susitikimus. Visą laiką tik skaičių, be komentarų, be paaiškinimų.
Aš pratinau save prie to, kad šis skaičius – ateityje – mano, ir priklauso tik
man. Aš turiu prie to priprasti ir nesistebėti, kai jis atsiras mano čekių
knygutėje.
Tai praktiškai visada suveikdavo.
Paskutiniuose verslo karjeros etapuose aš iš viso negalvojau iš kur aš jį
gausiu. Aš tiesiog žinojau, kad aplinkybės susiklostys taip, kad man nebus kito
pasirinkimo ir aš tai gausiu.
Jūs galite naudoti mano būdą, galite
sugalvoti savo – bet prisiminkite! Veikia ne popieriukai, ne skaičiai – veikia
protas, mintis. Visa kita – placebo. Jei jūs su šypsenėle bandysite patikrinti
mano metodą, jis nesuveiks, nes jus patys užprogramuosite savo nesėkmę. Jau
sakiau, kad faktai jūsų rankose. Visata pateiks jums kiek tik noresite faktų,
kad tik patvirtintų jūsų teoriją.
Ši metodika pradeda veikti tik tada, kai
jūs tikite jos sėkme, kai iš anksto planuojate pirkinius pinigams, kurie dar
neatėjo.
5. Apie gerą ir blogą dvasią
Aš norėčiau dar kartą pabrėžti, kad šios
žinios, kuriomis dalinuosi, yra pavojingos. Neveltui aš atskiriu Dievą, kaip
kūrybišką ir asmenybinį pradą, nuo Visatos, kuris yra tarsi iliuzijų gaminimo
aparatas. Praktiškai, jūs pamatėte pasaulį be materijos, energijos, erdvės,
tokį, koks jis yra – trijų asmenų pasaulį: jūsų dvasia, gera dvasia ir bloga
dvasia. Pasaulis visada toks buvo, nesvarbu, ar jūs apie tai žinote ar ne. Jūs
visą laiką esate tarp absoliutaus gėrio ir absoliutaus blogio.
Pinigai yra neutralūs. Gėriu ar blogiu
jie tampa tik mūsų rankose. Pinigai – tai ne monetos ar popieriai, tai mūsų
didybės šiame pasaulyje matas. Tampate turtingu ir tampate tarsi magu, kuris
gali bausti ir pasigailėti, kurti ir ardyti. Visata visada duoda tiek, kiek
prašote.
Bet bloga dvasia stovi už kiekvieno
tokio valios akto. Pagunda panaudoti savo galią lydės jus visada. Yra du lygiai
– valia gauti sau ir valia atimti iš kito. Kadangi Visata yra begalinė, joje
yra visko, tai gi užteks visiems. Bet blogas žmogus nenori sutikti su tokiu
principu, jis įsitvirtina ne gaudamas daiktus sau, bet žemindamas kitus,
parodydamas jiems „jų vietą“. Todėl kiekvieną kartą, kai mes iškeliame savo
tikslus ir bandome tapti turtingais, mes turime dar įveikti šia „blogų“
turtuolių valią prieš mus.
Komentarai
Rašyti komentarą